0

Legendinio karo laikų šampano istorija

Tikriausiai sutiksite, kad šampanas (arba, kaip šiais laikais įprasta sakyti, putojantis vynas) retai kada kelia gurmanišką polėkį. Nežianu kaip Jums, bet pirminė mano šampanizuota asociacija – vaikiškas Kalėdinis gėrimas mokyklinio “žiburėlio“ metu. Vis tik, šį kartą ketinu papasakoti apie ypatingą, 1914-aisiais – Didžiojo Karo metais – Šampanėje pagamintą šio gėrimo rūšį (Moét & Chandon gamybos).

Įspūdingi Prancūzijos vynrūsiai

Šampanas, padarytas tokiomis siaubingomis sąlygomis – karo sąlygomis, turi savyje kažką magiško, beveik antgamtiško. “Niekada vynas nebuvo daromas su tokia meile, – sakė vienas rašytojas. – Jį laimino dangus.“ Turbūt geriausią epitafiją tam vynui ir jį dariusiems žmonėms parašė Patrikas Forbsas, kuris daugelį metų pats dirbo Šampanėje. “Jie taip mylėjo vynmedžius ir buvo taip pasiryžę išsaugoti ką nors tiems, kurie grįš, kad diena iš dienos rizikuodavo ir kartais net atiduodavo gyvybę už vynuogynus.“

Pergyvenantis savo gamintojus, anas karo laikų šampanas užkariauja sielas žmonių, kuriems tenka garbė jo ragauti. Džiaugiuosi galėdamas teigti, jog aš – vienas iš šių laimingųjų. Tik neklauskite kaip – dėl jo vos ne sielą teko parduoti.

Šampanas pasižymi puikia auksine spalva. Putų žymės – nedidelės. Žavus kavos ir vanilės kvapas, burnoje salsvas ir tirštas, nuostabaus stiprumo, ilgai išliekantis apelsinų, skrebučių ir romo aromatas. Prispažinsiu, tai neabejotinai buvo didžiausias su vynais ar alkoholiniais gėrimais susijęs įspūdis mano gyvenime.

Tą naktį vėl sapnavau šampano degustaciją – tik šį kartą negalėjau nustoti galvoti, jog jame iš tikrųjų yra keletas šimtmečio senumo kraujo lašelių. Kraupoka. Vis tik, verta apie tai pamąstyti.

0

Dienos Pietūs ‘Naked Bite’ Restorane

Atsikėliau pakankamai žvalus. Rytinė mankšta, kelių eismo kamščiai pakeliui į darbą, rytinis kavos puodelis prie kompiuterio… Visa tai man įgriso dar prieš penkerius metus, tačiau šiandien nepakeliamą būties lengvumą pajaučiau kaip niekada aštriai. Dar prieš pusryčius mąsčiau apie tai, kaip galėčiau pamaloninti save šią dieną, ir po neilgų deliberacijų (derybų su savimi 🙂 ), nusprendžiau – dienos pietūs naujoje, hopefully gurmaniškoje, vietoje. Žinojau, jog teks paišlaidauti, but what the hell! Gyvename tik vieną kartą, bet gyvename kiekvieną dieną – ar ne?

Restorano Logo

Dienos tema: Pietūs ‘Naked Bite of contemporary cuisine‘ restorane.

Vieta: Vilniaus senamiestis, Stiklių g. 12.

Eiga: Nieko neprikiši, vieta restoranui tikrai ideali. Nepaisant to, jog šalia bazuojasi aibė konkurentų, Naked Lunch patraukia savo… Uhm… Savo j’ai ne sais quo (net nežinau kuo). Galbūt tai vėlyvąjį retro-minimalizmą primenantis dekoras, galbūt eklektiškas interjeras, o gal ten dirbančių žmonių gera aura. Dar prieš prisėdant prie staliuko, pilve kirbėjo gera nuojauta.

Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino meniu, o jei tiksliau – meniu trūkumas. Restorane propaguojamas Take it or leave it nusistatymas, tai yra – arba valgau visus tris tuo metu siūlomus patiekalus, arba nevalgau išvis. Kiek neįprasta, bet vis tik – įdomu. Mane aptarnavęs vyrukas savo darbą atliko nepriekaištingai: trumpai, aiškiai papasakojo apie restoraną ir su šypsena priėmė užsakymą.

Pagrindinis dienos patiekalas – menkės suktinukas. Truputį žemiau galite pasižiūrėti, kaip jis daugmaž atrodė. O atrodė jis lygiai taip pat gerai, kaip ir tirpo burnoje. Sulig pirmuoju kąsniu receptoriai ėmė trimituoti ištisą skonių ir pojųčių spektrą: štai šiluma, kurią amerikiečiai vadina just right; štai čia – aristokratiškas patiekalo lengvumas ir minkštumas; ir šalia viso to – eklektišas, nuostabą keliantis patiekalo apipavidalinimas. Toliau kalbėti apie skonį ypatingos prasmės vargu ar yra, todėl rekomenduoju visą tai patirti patiems.

Menkės suktinukas (Cod spring roll)

Išvados: Pietūs buvo tikrai geresni nei rytinis sūrelis. Mielai apsilankyčiau dar kartą arba, ebay’aus terminais kalbant: Would gourmet again. A+++