Apie sūrį galima kalbėti ilgai ir daug, nes jo rūšių skaičius jau vien Prancūzijoje viršija keletą šimtų, o ką jau kalbėti apie kitas sūrio pramone galinčias pasigirti šalis, tokias kaip Šveicarija ar Italija. Šį kartą apsistosiu ties pasakojimu apie mėlynuosius sūrius.
Sūriai su mėlynuoju pelėsiu gaminami iš karvės, ožkos ar avies pieno, pridedant penicilino. Šio grybo kultūros lemia tai, ar subrandintas sūris turi mėlynos, mėlynai pilkos ar mėlynai žalsvos spalvos pelėsių taškelius arba gyslelių pavidalo darinius. Sūrius su mėlynuoju pelėsiu galima vadinti ir aitriaisiais ne tik dėl specifinio kandaus skonio, bet ir dėl aitroko stipraus kvapo.
Tipinis mėlynojo pelėsio skonis – stiprus, aštrus, sūrokas. Dažniausiai mėlynasis sūris valgomas vienas prie vyno, arba susmulkintas dedamas į salotas, kitus patiekalus, taip pat galima jį išlydyti ir gaminti sriubas, padažus.
Mėlynųjų sūrių gamybos technologija skiriasi: vienų rūšių gamybos procese sporų pridedama dar prieš susiformuojant varškės masei, o kitų gamyboje sporos sumaišomos su jau susiformavusia varške. Paprastai šie sūriai brandinami patalpose su kontroliuojama oro temperatūra. Dažnai tam naudojami specialūs urvai.
Manoma, kad sūriai su mėlynuoju pelėsiu buvo atrasti ir pradėti gaminti atsitiktinai maždaug IX amžiuje. Tuo metu sūris buvo brandinamas urvuose, kur galima buvo kontroliuoti temperatūrą ir drėgmę, tačiau natūralu, kad tokiose vietose puikiai veisdavosi įvairūs pelėsiai. Pirmieji mėlynieji sūriai neatrodė tokie, kaip dabartiniai, pelėsio specialiai nebuvo dedama.
Gurmanams 