Tikriausiai sutiksite, kad šampanas (arba, kaip šiais laikais įprasta sakyti, putojantis vynas) retai kada kelia gurmanišką polėkį. Nežianu kaip Jums, bet pirminė mano šampanizuota asociacija – vaikiškas Kalėdinis gėrimas mokyklinio “žiburėlio“ metu. Vis tik, šį kartą ketinu papasakoti apie ypatingą, 1914-aisiais – Didžiojo Karo metais – Šampanėje pagamintą šio gėrimo rūšį (Moét & Chandon gamybos).
Šampanas, padarytas tokiomis siaubingomis sąlygomis – karo sąlygomis, turi savyje kažką magiško, beveik antgamtiško. “Niekada vynas nebuvo daromas su tokia meile, – sakė vienas rašytojas. – Jį laimino dangus.“ Turbūt geriausią epitafiją tam vynui ir jį dariusiems žmonėms parašė Patrikas Forbsas, kuris daugelį metų pats dirbo Šampanėje. “Jie taip mylėjo vynmedžius ir buvo taip pasiryžę išsaugoti ką nors tiems, kurie grįš, kad diena iš dienos rizikuodavo ir kartais net atiduodavo gyvybę už vynuogynus.“
Pergyvenantis savo gamintojus, anas karo laikų šampanas užkariauja sielas žmonių, kuriems tenka garbė jo ragauti. Džiaugiuosi galėdamas teigti, jog aš – vienas iš šių laimingųjų. Tik neklauskite kaip – dėl jo vos ne sielą teko parduoti.
Šampanas pasižymi puikia auksine spalva. Putų žymės – nedidelės. Žavus kavos ir vanilės kvapas, burnoje salsvas ir tirštas, nuostabaus stiprumo, ilgai išliekantis apelsinų, skrebučių ir romo aromatas. Prispažinsiu, tai neabejotinai buvo didžiausias su vynais ar alkoholiniais gėrimais susijęs įspūdis mano gyvenime.
Tą naktį vėl sapnavau šampano degustaciją – tik šį kartą negalėjau nustoti galvoti, jog jame iš tikrųjų yra keletas šimtmečio senumo kraujo lašelių. Kraupoka. Vis tik, verta apie tai pamąstyti.
Gurmanams 