Sūrių rūšys: sūriai su mėlynuoju pelėsiu

Apie sūrį galima kalbėti ilgai ir daug, nes jo rūšių skaičius jau vien Prancūzijoje viršija keletą šimtų, o ką jau kalbėti apie kitas sūrio pramone galinčias pasigirti šalis, tokias kaip Šveicarija ar Italija. Šį kartą apsistosiu ties pasakojimu apie mėlynuosius sūrius.

Sūriai su mėlynuoju pelėsiu gaminami iš karvės, ožkos ar avies pieno, pridedant penicilino. Šio grybo kultūros lemia tai, ar subrandintas sūris turi mėlynos, mėlynai pilkos ar mėlynai žalsvos spalvos pelėsių taškelius arba gyslelių pavidalo darinius. Sūrius su mėlynuoju pelėsiu galima vadinti ir aitriaisiais ne tik dėl specifinio kandaus skonio, bet ir dėl aitroko stipraus kvapo.

Tipinis mėlynojo pelėsio skonis – stiprus, aštrus, sūrokas. Dažniausiai mėlynasis sūris valgomas vienas prie vyno, arba susmulkintas dedamas į salotas, kitus patiekalus, taip pat galima jį išlydyti ir gaminti sriubas, padažus.

Mėlynųjų sūrių gamybos technologija skiriasi: vienų rūšių gamybos procese sporų pridedama dar prieš susiformuojant varškės masei, o kitų gamyboje sporos sumaišomos su jau susiformavusia varške. Paprastai šie sūriai brandinami patalpose su kontroliuojama oro temperatūra. Dažnai tam naudojami specialūs urvai.

Manoma, kad sūriai su mėlynuoju pelėsiu buvo atrasti ir pradėti gaminti atsitiktinai maždaug IX amžiuje. Tuo metu sūris buvo brandinamas urvuose, kur galima buvo kontroliuoti temperatūrą ir drėgmę, tačiau natūralu, kad tokiose vietose puikiai veisdavosi įvairūs pelėsiai. Pirmieji mėlynieji sūriai neatrodė tokie, kaip dabartiniai, pelėsio specialiai nebuvo dedama.

Vegetariškas, Cincinačio ir Meksikos žaliasis čili

Vegetariškas troškinys – tai tas pats čili troškinys, tačiau be mėsos, labai populiarus JAV 7 ir 8 dešimtmečiuose, paplitus vegetarizmui. Mėsa patiekale pakeičiama tofu sūriu arba bulvėmis. Taip pat galima dėti lęšių (toks troškinys labai populiarus Prancūzijoje). Tinka bet kokios daržovės: moliūgai, grybai, bulvės, kukurūzai ir netgi burokai. Taip pat reikalingos aitriosios paprikos kaip ir originaliame recepte.

Cincinačio čili – tai visiškai skirtingas nei Teksaso aitriųjų paprikų troškinio variantas, kuris dažniausiai dedamas ant makaronų ar dešrainių. Tai daug skystesnis, labiau mėsos padažą primenantis patiekalas, kurį sukūrė graikų imigrantai. Dažnai į jį dedama šokolado ar cinamono, kad būtų išlaikytas nepaprastas kvapas ir skonis.

Žaliasis čili – tai meksikietiškas troškinys ar padažas su kiaulienos gabalėliais, kurie lėtai troškinami sultinyje, papildomai kartais dedama tomatillos (žali į pomidorus panašūs vaisiai, išorėje gaubiami ganėtinai kieto luobo, kurį reikia nulupti) ir uoginių paprikų. Retkarčiais dedama pomidorų.

Tradicinis Meksikos žaliasis čili

Ingredientai:

• aliejaus kepimui;
• 1 mažas arba pusė didelio svogūno;
• 2 skiltelės smulkinto česnako;
• 2 valg. š. miltų;
• 1/4 arb. š. kumino;
• druskos ir pipirų pagal skonį;
• 1,5 puodelio kiaulienos arba vištienos sultinio;
• 1 puodelis pjaustytų Naujosios Meksikos čili pipirų (čili bus meksikietiškai aštrus. Jei nemėgstate itin aštraus maisto, čili pipirų kiekį gerokai sumažinkite);
• 1/4 arb. š. raudonėlių.
• 600 g kiaulienos

Gaminimas:

1. Keptuvėje gerai apkepkite kiaulieną, supjaustytą gabaliukais. Ištraukite ir atidėkite į šalį.
2. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, apkepinkite smulkintus svogūnus, česnakus, po to suberkite kuminus, įberkite pipirų ir druskos.
3. Suberkite pjaustytus čili ir raudonėlius, šiek tiek pakepkite.
4. Supilkite sultinį, sumeskite kiaulieną.
5. Troškinkite ant žemos ugnies apie 20 minučių, tada padažą sutirštinkite miltais. Neberkite iškart visų miltų! Berkite dalimis, kad padažas nebūtų per tirštas. Jei padažas per tirštas, įpilkite dar sultinio. Skanaus!

Teksaso ir Pederneilo čili troškinys

Aitriųjų paprikų sriuba – tai panašus į troškinį (dėl tirštumo ir dedamos mėsos) aštrus patiekalas, kuriam pagaminti paprastai naudojama įvairi mėsa ir aitriosios paprikų ankštys ar jų milteliai, tik dar pridedama pomidorų, svogūnų, česnakų, pupelių ir kitų sudedamųjų dalių. Dažnai patiekalas vadinamas ispanišku pavadinimu chili con carne, o tai išvertus reiškia aitriąsias paprikas su mėsa. Čili troškinys – nacionalinis Teksaso valstijos (JAV) patiekalas, bet gaminamas ir populiarus visame pasaulyje. Manau, kad spalis yra čili troškinio sezono startas Lietuvoje.

Originalus Teksaso čili troškinys. Jam gaminti naudojama jautiena arba elniena, bet būtinai subrendusio gyvulio, nes jauno gyvulio mėsa ilgai troškinant neišlaiko formos. Mėsa supjaustoma pekano riešuto dydžio gabalėliais arba sumalama mėsmale. Taip pat dedama gyvulinių taukų, kurie troškiniui suteikia ypatingą skonį. Rekomenduojama naudoti Anahaimo arba Naujojo Meksiko paprikas ar jų kombinacijas. Aštriam patiekalui reikia apie keturių anksčių, o švelnesniam – dviejų ar trijų. Originaliame recepte naudojami aitriųjų paprikų milteliai, kaip pakaitalas šviežioms daržovėms. Pupelės čia pateikiamos išvirtos kiekvienam valgytojui, kad jis pats galėtų jų įsidėti pagal skonį.

Pederneilo upės troškinys – taip pavadintas prezidento Džonsono garbei, kuris labai mėgo čili ir turėjo rančą šioje vietoje. Prezidentas žinojo savą receptą, kuriame nebuvo gyvulinių taukų. Taip pat buvo dedama pomidorų ir svogūnų. Prezidentas vietoj jautienos mėgdavo dėti elnienos (kai jos būdavo). Įdomiausia tai, kad pirmoji ponia išspausdino šio patiekalo receptą ant atvirukų, nes Baltieji rūmai sulaukdavo labai daug laiškų, kuriuose prašoma paviešinti troškinio receptą.

 

Lauko kepsnių priedai ir marinatai

Išvykos į gamtą krepšyje tinka klasikiniai lauko kepsnių padažai, kurie tinka su jautienos, avienos, kiaulienos ir vištienos patiekalais (juos galima patiekti karštus arba šaltus). Šie padažai yra labai sodrios ryškiai raudonos spalvos, aromatingi ir gana aitrūs.

Nepamainomas produktas jūsų virtuvėje turėtų būti lauko kepsnių aliejus. Jis suteikia kepsniams aukso atspalvį, puikų skonį, kepsniai vienodai apskrunda.

Žalias mėsos gabalas tepamas aliejumi kepimo metu, pavirsta burnoje tirpstančiu patiekalu. Šį prieskoniais prisodrintą aliejų galima naudoti ir kaip marinatą. Jei ruošiatės ant grotelių kepti daržoves, tai nemarinuokite jų, o tiesiog patepkite lauko kepsnių aliejumi.

Kepsnius pagardina ir jų skonį pabrėžia kartu valgomas mėlynasis sūris ar sviestas su žalumynais – krapais, petražolėmis, česnakais.

Išbandykite šiuos marinatus:

Kubietiškas marinatas jautienai:

1,5 kg jautienos,
80 ml šviežiai spaustų laimo sulčių,
60 ml alyvuogių aliejaus,
1 arb.š. grūstų kmynų,
1 arb.š. džiovintų raudonėlių,
1 arb.š. džiovintų svogūnų miltelių,
1 arb.š. džiovintų česnakų granulių,
1 valg.šaukštas sojos padažo,
½ arb.š. čili paprikos miltelių.
Rekomenduojama marinuoti iki 24 val.

Sojos ir medaus marinatas vištienai:
1 kg vištienos,
3 valg. šaukštai medaus,
6 valg. šaukštai sojos padažo,
3 valg. šaukštai pomidorų padažo,
3 skiltelės česnako,
2 arb.š. sezamo sėklų, pipirai.
Palikti marinuotis nakčiai.

Kiauliena medaus ir čiobrelių marinate:
0,5 kg kiaulienos sprandinės,
4 valg. š. skysto medaus,
1 valg. š. alyvuogių aliejaus,
1 apelsino sulčių,
1 valg. š. grūdėtų garstyčių,
1/4 arb. š. svogūnų miltelių arba 1 mažas susmulkintas svogūnas,
1/4 arb. š. garstyčių miltelių arba 1 susmulkinta česnako skiltelė,
keli žiupsniai juodųjų pipirų,
1/2 arb. š. druskos, šviežio čiobrelio.
Marinavimo laikas – iki 1 val.

Bus taip skanu, kad gali prireikti net greitos paskolos internetu. Nes taip skanu.

Alyvuogių rūšys

Kuo skiriasi žalios ir juodos alyvuogės? Atsakymas labai paprastas ir aiškus – brandumo laipsniu. Kitaip tariant, tai to paties medžio vaisius, tik nevienodai subrendęs.

Alyvuogės nėra nei vaisiai, nei daržovės – tai amžinai žalių medžių, kurių suskaičiuojama daugiau nei šešios dešimtys rūšių, vaisius. Alyvmedžių šeimai priklauso ir alyva bei uosis, nors dar labiau nepanašių „giminaičių“ turbūt būtų sunku surasti.

Teoriškai bet kuris iš mūsų galėtų paragauti alyvuogių nuo to paties medžio, kaip ir Kristus – alyvmedžiai auga du tūkstančius metų!

Nuo senų laikų alyvuogės buvo labai garbinamos. Alyvuogė vadinama ant likimo medžių augančiu ilgaamžiškumo vaisiumi. Alyvuogių šakelės laikomos taikos simboliu – iš jų supintas vainikas buvo įteikiamas Olimpinių žaidynių laimėtojams.

Alyvuogės auga saulėje, kvėpuoja jūra, sugeria požeminių šaltinių drėgmę, taip akumuliuodamos gydomąją gamtos galią. Jos iš tiesų lėtina senėjimo procesus ir prailgina gyvenimą, nes alyvuogėse yra apie šimtą biologiškai aktyvių medžiagų, gebančių atjauninti organizmą.

Jose gausu vitaminų A, E, C, P, F. Jų atjauninantis poveikis pagrįstas antioksidantams būdingoms savybėmis. Daugiau nei alyvuogėse biologiškai aktyvių medžiagų yra tik arbatos lapuose.

Skanu ir naudinga

Alyvmedžių derlius renkamas įvairiais jo brendimo etapais. Derliaus rinkimas gali būti techninis, kai skinamos nesunokusios alyvuogės (žalios) arba biologinis, kai joms leidžiama dalinai subręsti (renkamos raudonai-rudos alyvuogės) ar visiškai subręsti (juodos).

Tačiau netgi visiškai prinokusios alyvuogės šviežios maistui netinka, nes jose yra karčios medžiagos, vadinamos gliukozido oleouropinu. Jis išnyksta mirkant ar sausai apdorojant.

Beje, prie Viduržemio jūros alyvuogių konservavimas yra ne mažiau populiarus kaip pas mus agurkų rauginimas. Juodosios alyvuogės paprastai tam tikrą laiką laikomos druskoje arba džiovinamos saulėje.

Su žaliosiomis alyvuogėmis daroma kitaip. Dėl nebrandumo jose labai daug kartumo, todėl žaliosios alyvuogės mirkomos stipriame druskos tirpale. Be to, vienas prieš tai sutraiško, kitas – supjausto, o trečias tik subado.

Sūrymo koncentracija taip pat gali būti įvairi. Į jį pagal skonį įpilama acto, smulkinto česnako, pipirų, aromatingų žolelių ir kitų prieskonių. Būna ir česnaku, ančiuviais ar paprikomis farširuotų alyvuogių – tai tikri delikatesai!

Tokia įvairovė gali patenkinti net ir išrankiausią gurmaną. Beje, konservavimui paprastai naudojamos nedaug aliejaus turinčios rūšys. O alyvuogėse aliejaus daugiau nei bet kokiame kitame augale – jis sudaro nuo 30 iki 70 procentų svorio.

Kaip iškepti Abitūrientą?

– Sveiki! Jūs žiūrite pusiau tiesioginę laidos “Andromedos receptai” transliaciją. Šiandien ketiname Jums parodyti, kaip iš visiškai paprastų, kasdienių produktų galima pasigaminti visame pasaulyje pripažinto kulinaro Giedriaus Kulikausko megstamiausią patiekalą – Abitūrientą. Pabrėžiame, jog nors ingredientai ir yra nesunkiai randami kiekvienoje didesnėje parduotuvėje, pats Abitūriento gaminimo procesas yra gana sudėtingas, susidedantis iš kelių dalių ir užimantis nemažai laiko. Iš anksto perspėju, jog tešlos gaminimo eiga gali Jus sugluminti ir papiktinti. Ji visiškai neatitinka įprastų kepimo taisyklių ir apskritai dažnai prasilenkia su sveiku protu. Tačiau taip, kaip margaspalvio drugelio nebūna be šlykštaus vikšro, taip ir kerinčio Abitūriento delikateso neįmanoma pagaminti be dar šlykštesnės tešlos. Klausydamiesi tolimesnių instrukcijų, stenkitės to nepamiršti.

I etapas – Tešlos paruošimas

Pradėkite nuo tinkamo nusiteikimo. Tikriausiai žinote, jog kiekvieno kepinėlio savotiškas gyvenimas prasideda ne nuo pirmųjų jo ingredientų supylimo į dubenį, bet nuo minties apie jo atsiradimą kepėjo galvoje. Abitūriento pyragui reikalinga tešla turėtų pasižymėti Meilės ir entuziazmo stygiumi, todėl prieš imantis bet kokių veiksmų, būtina užtikrinti, jog jie bus atliekami “tep šlep” – abejingai ir neatsakingai.

Antrasis uždavinys – priešiškos aplinkos sukūrimas. Mūsų siekiamybė yra gyvenimo ir gamtos negandų užgrūdinta tešla: tvirta kaip plienas ir atšiauri kaip patys tolimiausi Sibiro užkampiai. Prieš pradedant minkymo procesą, siūloma įsitikinti, jog bet kuriuo metu virtuvėje bus tai per karšta, tai per šalta; lis, kada nereikia ir pūs širdį geliantis vienatvės vėjas. Siekiant išties gurmaniškos precizikos, rekomenduojama viso kepimo metu klausytis filmo “Pjūklas” garso takelio. Pasirūpinę aplinka, suraukite antakius, perkreipkites lūpas ir porą kartų riebiai nusikeikite. Galite panaudoti visą Didįjį Keiksmažodžių Ketvertą – Tetragramatoną.

Kibkime prie darbo. Galite kibti ir į darbą, tačiau tai nebus taip efektinga. Efektyvu – gal, efektinga – nelabai. Žodžiu, paimkite paprastą dubenėlį ir padenkite jį Meilę sugeriančiu aliejumi. Negaliu apsakyti, koks svarbus yra šis aliejus. Sunku įsivaizduoti kepėją, kuris sugebėtų atlikti visus darbus neįdėdamas į juos bent dalelės savęs. Sąmoningai ar nesąmoningai, gražūs ir šilti jausmai visuomet prasiveržia, todėl mums būtina pašalinti juos dirbtiniu būdu. Tam ir reikalingas specialus aliejus. Paruošę dubenėlį, įberkite į jį žiupsnelį Dvasios. Tik ne per daug! Juk vargu ar matėte kada dvasingą tešlą. Po to, įpilkite tris stiklines Gyvenimo miltų, pagardinkite juos įvairiais būdo trūkumais, užpilkite šlakeliu beprotybės ir giliai giliai pasėkite neišpasakyto liūdesio, vienatvės bei nusivylimo sėklas. Pamažu maišydami susidariusią masę, savo nuožiūra pridėkite to, ko jai nereikia ir pašalinkite tai, kas jai gyvybiškai būtina. Atlikdami šiuos veiksmus, stenkitės neleisti tešlai įgauti savitumo, savojo skonio bei savosios formos. Jai nuolat turi kažko trūkti. Nepamirškite, tai – Jūsų tešla ir ji turi atitikti visus Jūsų pagrįstus bei nepagrįstus reikalavimus. Pagrįstus – ypač, o nepagrįstus – dar ypačiau.

Jei viską atliksite teisingai, turėtumėte gauti visiškai niekam tikusią, mirtimi alsuojančią tešlą. Tačiau per daug dėl to nesisielokite – juk yra prieskonių!

Sūrių rūšys

Fetos gimtinė – Graikija. Šis sūris gaminamas iš avių, ožkų ar karvės pieno. Brandinamas tris mėnesius. Skonis – aštriai sūrus, primenantis supresuotą varškę. Prieš valgydami fetos sūrį pamirkykite jį keletą minučių piene ar mineraliniame vandenyje, jis taps švelnesnio skonio. Feta valgoma viena, tinka su duona, alyvuogėmis, prie makaronų, vištienos ar jūros gėrybių patiekalų.

Brinza – kiek panašūs į fetą. Jo gimtinė – Rumunija. Brinza rumuniškai reiškia minkštas, sūryme nokintas ir subrandintas fermentinis sūris. Brinza gaminamas iš ožkų, avių, buivolių ir karvių pieno ar jų mišinių. Dažniausiai būna 42 proc. riebumo. Šis sūris labai populiarus ir Bulgarijoje, Turkijoje, Slovakijoje, Vidurinėje Azijoje. Brinzos sūriu gardinamos sriubos, ypač trintos, taip pat mėsos, daržovių patiekalai.
Mocarelos kilmės šalis – Italija. Šis sūris gaminamas iš pasterizuoto arba nepasterizuoto karvės ar buivolės pieno. Tai jaunas, šlapias, liesas sūris, parduodamas išmirkytas išrūgose. Autentiška mocarela Di Bufala iš buivolių pieno gaminama tik Šiaurės Italijoje. Mocarela tinka picoms, makaronams, šviežių agurkų, pomidorų salotoms su alyvuogių aliejumi skaninti. Prie mocarelos sūrio dera bazilikas, paskrudinta raudonoji paprika.
Kamambero sūris pradėtas gaminti Prancūzijoje XVIII amžiuje. Jis išliko vienu populiariausių iki šiol. Sūris pavadintas mažo Normandijos kaimelio, kuriame gyveno šio sūrio pradininkė, vardu. 1855 m. jis buvo patiektas Napoleonui III, šiam jis labai patiko, ir tai sūrį išgarsino. Sūris minkštas, švelniai sūrokas, o brandinimo metu (per 21 dieną ) tampa švelniai gelsvas. Valgomas su baltu prancūziškuoju batonu, užsigeriant raudonu Bordo vynu.
Rokforo mėlynasis pelėsinis sūris pirmą kartą paminėtas 79 mūsų eros metais. 1411 m. karalius Karolis VI suteikė teises gaminti jį tik vienam kaimui. Turtingo aromato pelėsinis sūris yra gaminamas tik iš Raudonosios Lakaunės avių pieno. Ir šiais laikais rokforo sūriai vis dar natūraliai brandinami kaimelių urvuose mažiausiai 4 mėnesius. Pelėsinis grybas dažniausiai gaunamas laboratorijose, kad būtų užtikrintas jo pastovumas ir konsistencija.
sūris – originalaus, kiek aitroko skonio, šviesiai kreminės spalvos su mėlynai žalsvais grūdeliais.
Rokforo sūris gana birus, gali būti pusminkštis arba kietas, jo riebumas – apie 50 proc. Šis žolelių prieskonį turintis sūris dera su riešutais, saldžiaisiais vynais, taip pat sėkmingai naudojamas konditerijoje.
Maskarponės sūris kilęs iš Šiaurės Italijos. Minkštas, grietininis, dažnai vadinamas varškės sūriu. Gaminamas panašiai kaip jogurtas, dar naudojama natūrali tamarindų sėklų rūgštis. Geltona, švelnaus skonio, su lengvu grietinėlės ir sviesto prieskoniu maskarponė lengvai tepasi, bet yra labai riebi – net 75 proc.! Gali būti naudojamas pyragams ir tortams sutepti. Būtent iš maskarponės gaminamas bene populiariausias itališkas desertas – sūrio pyragas tiramisu.
Maskarponė dera su mėlynėmis, braškėmis ar avietėmis. Užtepkite truputį maskarponės ant pusrytinės bandelės, įmaišykite į ledų ir vaisių desertą arba karštą kavą. Skanu.

Odė suprastiesiems pusryčiams

Mm, pusryčiai… Man tai automatiškai asocijuojasi su panašaus pavadinimo britų Underworld daina ir Homer’io Simpson’o pseudokultine fraze: “Mm… lašinukai.“ Šioje mano sąmonės santvarkos sklaidoje aiškiai matome postmoderniai besipinančius aukštosios ir žemosios kultūros pastišo elementus. Remdamasis į šį motyvą, tikiuosi adekvačiai pristatyti ir savo pusryčių ypatumus.

Kalbėsiu apie grietinės, varškės ir druskos miksiuką bei duoną su česnaku. Jūsų galvose galėjo kilti natūrali reakcija: “ORLY?“, į kurią atsakymas yra aiškus ir paprastas – “YARLY!“. Iš pažiūros nė vienas iš šių komponentų neturi akivaizdžios gurmaninės konotacijos. Tačiau tinkamai viską paruošus, patiekus ir suvalgius su Meile (didžiąja M)… Tiek varškės komplektėlis, tiek rytinė duona su česnaku gali Jums tapti tinkamu foie de gras pakaitalu ribotų išteklių kasdienybėje! Šiuo atžvilgiu, reikėti nereikia, bet padėti tikrai padeda tinkamas nusiteikimas ir atvirumas įvairioms galimybėms. 🙂

Odė varškės, grietinės ir druskos mišiniui: Krištolinių kristalų skaidrumo, sniego putos baltumo… Palaimą žadantis ir tikrai ją suteikiantis lengvumas… O, varške varškyte – ką gi aš be Tavęs daryčiau? Tikriausiai valgyčiau foie de gras. Bet ar yra tarp jų riba, kuri nebūtų visiškai tikra? Arba sveika.

Odė duonai su česnaku (su anglišku eksursu): When all is said and done / And all that’s done – undone / The only thing that’s left / Is best left said unsaid / Or better yet – it’s best enjoyed / With a tiny bit of salt. Visos teises saugomos mano kurybinio alter ego. 🙂

Tikiuosi, palieku Tave su daugiau klausimų nei atsakymų, skaitytojau o mielas. 🙂

Legendinio karo laikų šampano istorija

Tikriausiai sutiksite, kad šampanas (arba, kaip šiais laikais įprasta sakyti, putojantis vynas) retai kada kelia gurmanišką polėkį. Nežianu kaip Jums, bet pirminė mano šampanizuota asociacija – vaikiškas Kalėdinis gėrimas mokyklinio “žiburėlio“ metu. Vis tik, šį kartą ketinu papasakoti apie ypatingą, 1914-aisiais – Didžiojo Karo metais – Šampanėje pagamintą šio gėrimo rūšį (Moét & Chandon gamybos).

Šampanas, padarytas tokiomis siaubingomis sąlygomis – karo sąlygomis, turi savyje kažką magiško, beveik antgamtiško. “Niekada vynas nebuvo daromas su tokia meile, – sakė vienas rašytojas. – Jį laimino dangus.“ Turbūt geriausią epitafiją tam vynui ir jį dariusiems žmonėms parašė Patrikas Forbsas, kuris daugelį metų pats dirbo Šampanėje. “Jie taip mylėjo vynmedžius ir buvo taip pasiryžę išsaugoti ką nors tiems, kurie grįš, kad diena iš dienos rizikuodavo ir kartais net atiduodavo gyvybę už vynuogynus.“

Pergyvenantis savo gamintojus, anas karo laikų šampanas užkariauja sielas žmonių, kuriems tenka garbė jo ragauti. Džiaugiuosi galėdamas teigti, jog aš – vienas iš šių laimingųjų. Tik neklauskite kaip – dėl jo vos ne sielą teko parduoti.

Šampanas pasižymi puikia auksine spalva. Putų žymės – nedidelės. Žavus kavos ir vanilės kvapas, burnoje salsvas ir tirštas, nuostabaus stiprumo, ilgai išliekantis apelsinų, skrebučių ir romo aromatas. Prispažinsiu, tai neabejotinai buvo didžiausias su vynais ar alkoholiniais gėrimais susijęs įspūdis mano gyvenime.

Tą naktį vėl sapnavau šampano degustaciją – tik šį kartą negalėjau nustoti galvoti, jog jame iš tikrųjų yra keletas šimtmečio senumo kraujo lašelių. Kraupoka. Vis tik, verta apie tai pamąstyti.

Dienos Pietūs ‘Naked Bite’ Restorane

Atsikėliau pakankamai žvalus. Rytinė mankšta, kelių eismo kamščiai pakeliui į darbą, rytinis kavos puodelis prie kompiuterio… Visa tai man įgriso dar prieš penkerius metus, tačiau šiandien nepakeliamą būties lengvumą pajaučiau kaip niekada aštriai. Dar prieš pusryčius mąsčiau apie tai, kaip galėčiau pamaloninti save šią dieną, ir po neilgų deliberacijų (derybų su savimi 🙂 ), nusprendžiau – dienos pietūs naujoje, hopefully gurmaniškoje, vietoje. Žinojau, jog teks paišlaidauti, but what the hell! Gyvename tik vieną kartą, bet gyvename kiekvieną dieną – ar ne?

Dienos tema: Pietūs ‘Naked Bite of contemporary cuisine‘ restorane.

Vieta: Vilniaus senamiestis, Stiklių g. 12.

Eiga: Nieko neprikiši, vieta restoranui tikrai ideali. Nepaisant to, jog šalia bazuojasi aibė konkurentų, Naked Lunch patraukia savo… Uhm… Savo j’ai ne sais quo (net nežinau kuo). Galbūt tai vėlyvąjį retro-minimalizmą primenantis dekoras, galbūt eklektiškas interjeras, o gal ten dirbančių žmonių gera aura. Dar prieš prisėdant prie staliuko, pilve kirbėjo gera nuojauta.

Prisipažinsiu, mane šiek tiek nustebino meniu, o jei tiksliau – meniu trūkumas. Restorane propaguojamas Take it or leave it nusistatymas, tai yra – arba valgau visus tris tuo metu siūlomus patiekalus, arba nevalgau išvis. Kiek neįprasta, bet vis tik – įdomu. Mane aptarnavęs vyrukas savo darbą atliko nepriekaištingai: trumpai, aiškiai papasakojo apie restoraną ir su šypsena priėmė užsakymą.

Pagrindinis dienos patiekalas – menkės suktinukas. Truputį žemiau galite pasižiūrėti, kaip jis daugmaž atrodė. O atrodė jis lygiai taip pat gerai, kaip ir tirpo burnoje. Sulig pirmuoju kąsniu receptoriai ėmė trimituoti ištisą skonių ir pojųčių spektrą: štai šiluma, kurią amerikiečiai vadina just right; štai čia – aristokratiškas patiekalo lengvumas ir minkštumas; ir šalia viso to – eklektišas, nuostabą keliantis patiekalo apipavidalinimas. Toliau kalbėti apie skonį ypatingos prasmės vargu ar yra, todėl rekomenduoju visą tai patirti patiems.

Išvados: Pietūs buvo tikrai geresni nei rytinis sūrelis. Mielai apsilankyčiau dar kartą arba, ebay’aus terminais kalbant: Would gourmet again. A+++